Už regimybės ribų. Laukų visata. - Kaip paslėptos jėgos formuoja mus supančią tikrovę. Lauko reikšmės: fizikinis, morfogenetinis, Bohmio, Jungo, Akašo, filosofinis, kvantinis. #889540

Įsivaizduokite paslaptingą kraštovaizdį, kuriame viskas susiję ir niekas neegzistuoja atskirai. Vietą, kur nematomos jėgos susipina ir suteikia gyvybę tam, ką matome ir patiriame: nuo konkretaus žaibo blykstelėjimo dangumi iki giliausių mūsų sąmonės suvokimų. Ši knyga kviečia skaitytoją į įspūdingą kelionę po vieną revoliucingiausių šiuolaikinio mokslo ir filosofijos sąvokų - laukų visatą. Kalbame ne tik apie fiziką, bet ir apie plėtrą, kuri nusidriekia į metafizikos, biologijos ir galiausiai žmogaus proto sritį.
Pirmiausia, kas yra "laukas"? Tradicinėje fizikoje jis apibūdinamas kaip erdvės sritis, kurioje objektą gali veikti elektromagnetinė ar gravitacinė jėga. Ši sąvoka atsirado XIX a., kai Faradėjaus ir Maksvelo teorijos buvo sukurtos. Genialus anglų eksperimentatorius Maiklas Faradėjus įsivaizdavo lauką kaip nematomą "voratinklį" iš jėgos linijų, persmelkiančių erdvę. Netrukus Džeimsas Klerkas Maksvelas (James Clerk Maxwell) šią intuiciją perteikė matematiškai ir sukūrė garsiąsias lygtis, kurios iki šiol aiškina elektromagnetizmo pasaulį.
Šie pirmieji žingsniai buvo labai svarbūs. Tačiau Faradėjaus ir Maksvelo mokslo sritys, nors ir revoliucinės, buvo tik pradžia. XX a. atradus kvantinę teoriją, laukų sąvoka išsiplėtė neįsivaizduojamais būdais. Šiandien, kalbėdami apie laukus, neapsiribojame vien magnetizmu ar gravitacija. Įeiname į išties universalų ryšių tinklą: kvantinį lauką, Ruperto Sheldrake'o morfogenetinį lauką, Rytų tradicijos Akašos lauką, fiziko Davido Bohmo numanomą lauką.
Kai Albertas Einšteinas pasiūlė savo suvienytąją lauko teoriją, jo svajonė buvo rasti paaiškinimą, kuris suvienytų visas žinomas visatos jėgas. Nors jam nepavyko įvykdyti savo misijos, jo darbas nubrėžė kryptį, kuria ir toliau vadovaujamasi šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose. Tačiau - ir čia slypi šios knygos esmė - laukai nebėra tik fizikos įrankiai. Jie tapo universalia idėja, raktu, padedančiu suprasti ne tik materiją, bet ir patirtį bei sąmonę.
Sheldrake'as, britų biologas ir kontroversiškas mąstytojas, morfogenetinio lauko koncepciją pristatė devintajame dešimtmetyje. Pasak jo, gamtos formas (nuo kristalų iki augalų ir gyvūnų) lemia ne tik genai ar molekulės, bet ir tam tikra "kolektyvinė atmintis". Šis nematomas ir neapčiuopiamas laukas, nuolat sąveikaudamas su praeitimi ir dabartimi, padėtų organizuoti materiją.
Carlas Gustavas Jungas, analitinės psichologijos tėvas, įvedė kolektyvinės pasąmonės sąvoką, kad apibūdintų psichikos dimensiją, kuri pranoksta individą. Žvelgiant į šią sąvoką per metafizikos prizmę, kolektyvinę pasąmonę galima aiškinti kaip subtilaus energetinio lauko formą, nematerialų lygmenį, jungiantį individualią psichiką su visuotine dimensija. Vadinasi, Jungo laukas, kuriame archetipinė informacija veikia kaip bangos arba vibracijos, perduodamos iš kartos į kartą. Šis požiūris peržengia psichologinio redukcionizmo ribas ir paliečia kvantinei fizikai bei filosofijai artimas teritorijas, nes leidžia manyti, kad individualus protas yra panardintas į bendrų prasmių vandenyną.
Einšteino mokinys ir kvantinės fizikos pradininkas Davidas Bohmas pasiūlė ne mažiau revoliucingą idėją - numanomo lauko sąvoką. Pasak D. Bohmo, visą tikrovę galima laikyti informacijos rinkiniu, užkoduotu giliai paslėptoje tvarkoje. Ši "numanoma" tvarka būtų tarsi pagrindinis visatos audinys, matrica, kuri leidžia regimą ir aiškią sąveiką. Pats Bohmas visatą palygino su jūra: tai, ką matome paviršiuje, yra bangos, tačiau šios bangos kyla iš giluminių, nematomų srovių.
Negalime ignoruoti ir dvasinių tradicijų indėlio. Indijos vedų kultūrose jau tūkstantmečius kalbama apie vadinamuosius "Akašinius įrašus". Pasak šių tradicijų, Akaša yra savotiška kosminė biblioteka, kurioje saugomas kiekvienas įvykis, patirtis ar visuotinės žinios. Tai "Akašos laukas" - dimensija, kurioje viskas, kas vyksta, yra įrašoma ir tampa prieinama ne tik atskiriems žmonėms, bet net ir visai visatai.
Supažindinimas su laukų sąvoka neapsiriboja fizika ar biologija. Atrodo, kad šiandien kyla nauja revoliucija, tyrinėjanti laukų ir proto ryšį. Idėja, kad sąmonė gali būti kvantinis reiškinys, sužavėjo tokius mokslininkus kaip fizikas Rodžeris Penrouzas (Roger Penrose) ir anesteziologas Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff), kurie iškėlė hipotezę, kad smegenų ląstelėse esančios mikrovamzdeliai veikia kaip maži "kvantiniai kompiuteriai". Jei ši idėja būtų teisinga, atsirastų galimybė sąmonę laikyti paties kvantinio lauko savybe: reiškiniu, kuris neapsiriboja vien smegenimis, bet yra susijęs su visatos struktūra.
Laukai verčia mus peržiūrėti savo požiūrį į visatą. Mes nebesusiduriame su izoliuotomis dalelėmis, susiduriančiomis vakuume, kaip mums sakė XVIII a. klasikinės fizikos specialistai. Esame panardinti į dinamišką vandenyną, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. Lauko idėja skatina mus į kosmosą žvelgti ne kaip į mašiną, o kaip į gyvą, pulsuojantį organizmą. Įdomu, kad ši sąvoka atitinka ne tik šiuolaikinio mokslo, bet ir mūsų protėvių intuiciją.
Ką visa tai reiškia mums, žmonėms? Galbūt atėjo laikas į visatą žvelgti ne tik kaip į fizikinių dėsnių rinkinį, bet ir kaip į informacijos, energijos ir prasmės apraišką.
Ši knyga nepateikia galutinių atsakymų, bet atveria klausimus, kuriuose susitinka fizika, metafizika ir filosofija. Pradėti nuo klasikinių sričių ir pasiekti sąmonės ribas reiškia susidurti su iššūkiu - peržengti iki šiol mus lydėjusių paradigmų ribas. Taigi pasiruoškime tyrinėti naujus tikrovės žemėlapius. Juos sudaro ne ribos, o jungtys. Nes viskas, kas egzistuoja, - kaip sužinosite puslapis po puslapio, - yra ne atskira, o vieno didžiulio visuotinio lauko dalis.