Sąmonės laukas. Link bendros visuotinės sąmonės - Naujoji laukų teorija paverčia individualią sąmonę kosmine realybe. #956430

Ilgą laiką tikėjome, kad sąmonė yra privatus dalykas, saugomas kiekvieno žmogaus galvoje. Tarsi uždara patalpa, individuali liepsnelė, apšviečianti tik mūsų vidinį pasaulį. Tačiau šiandien kažkas keičiasi. Moksliniai kolektyvinio elgesio tyrimai, socialinių neuromokslų atradimai, šiuolaikinės paskirstyto proto teorijos ir netgi tam tikros intuicijos, kilusios iš kontempliatyvių tradicijų, atrodo, pasakoja kitokią istoriją: galbūt sąmonė nėra tik „mano“ ar „tavo“. Galbūt ji neapsiriboja mūsų kūno ribomis. Galbūt egzistuoja platesnė erdvė, kurioje mes esame panardinti, bendra teritorija, kurioje mūsų mintys, emocijos ir suvokimai nėra atskirti, bet giliai susipynę. Ir ši erdvė  yra stebėtinai panaši į išplitusį lauką, kažką, kas mus apgaubia ir persmelkia, kaip elektromagnetiniai laukai ar gravitacijos laukas. Mes jo nematome, kaip nematome gravitacijos, tačiau jaučiame jo poveikį. Mes jo neliečiame, kaip neliečiame ir radijo bangų, tačiau nuolat esame panardinti į jų įtaką. Viskas leidžia manyti, kad  egzistuoja sąmonės laukas: subtilus, platus laukas, kuris niekam nepriklauso, bet palaiko visus. Kai du individai užmezga santykius, tai nėra tik dviejų protų susitikimas: tai šio lauko aktyvinimas vietoje. Kažkas įsižiebia, sutirštėja, įgyja formą. Štai kodėl kai kurios pokalbių temos atrodo „mąstančios pačios“, kai kurios patalpos „vibruoja“ ypatinga energija, o giliai susijusios grupės atrodo pasitelkiančios intelektą, kuris pranoksta atskirų grupės narių sumą.
Galime įsivaizduoti šį sąmonės lauką kaip didelį vandenyną. Nematomą, bet realų savo poveikiu vandenyną, kuris apgaubia viską ir kerta kiekvieną iš mūsų. Šiame vandenyne mūsų individualios sąmonės nėra atskiri subjektai: jos yra bangos. Bangos, kurios iškyla, įgyja formą, pakyla ir išsisklaido, palikdamos vietą kitoms bangoms. Kiekviena banga turi savo išvaizdą, ritmą, aukštį, kaip ir kiekvienas iš mūsų turi savo istoriją, charakterį, būdą jausti pasaulį. Bet visos bangos priklauso tam pačiam jūrai. Nė viena iš jų neegzistuoja už jos ribų.
Mąstyti apie sąmonę tokiu būdu nereiškia neigti mūsų individualumą: tai reiškia matyti ją platesniame kontekste. Kaip banga nepraranda savo tapatybės vien dėl to, kad yra sudaryta iš to paties vandenyno vandens, taip ir mes neprarandame savęs, kai pripažįstame, kad esame didesnio visumos dalis.
Antrasis vaizdas gali padėti mums priartėti prie šio paties paslapties iš kito kampo: radijo bangų. Įsivaizduokime, kad egzistuoja didelė, visada veikianti radijo stotis, kuri transliuoja nuolatinį informacijos, įžvalgų, galimybių srautą. Ne vieną griežtą pranešimą, bet dažnių spektrą, tarsi potencialų chorą, užpildantį erdvę. Ir įsivaizduokime žmogaus smegenis kaip suderintus elementus. Jos priima, dekoduoja, verčia. Bet kiekviena tai daro savaip, su skirtingu jautrumu ir priėmimo kokybe.
Tai knyga tiems, kurie klausia savęs, kaip veikia žmogus, kai jis nėra vienas. Tiems, kurie intuityviai jaučia, kad intensyviausiais gyvenimo momentais kažkas atsiveria, kažkas cirkuliuoja, kažkas plečiasi. Tiems, kurie įtaria, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima turėti, bet procesas, kuriuo reikia dalytis. Jei tiesa, kad esame didelio audinio mazgai, tai galbūt atėjo laikas išmokti tai matyti. Ir, svarbiausia, tuo gyventi. Nes būtent ten, toje bendroje erdvėje, mes tampame tikrai žmonėmis.