Kvantinės analogijos Carlo Jungo mąstyme. - Kolektyvinė pasąmonė, numinous energijos, sinchroniškumas ir psichoidas, susieti su naująja fizika. #948960

Realybė, kaip mes ją suvokiame, yra tik plonas paviršius virš nematomų struktūrų bedugnės. Viena vertus, kvantinė fizika – su savo tikslia matematika ir intuicijai prieštaraujančiais dėsniais – tyrinėja paslėptus materijos sluoksnius, kur dalelės nebėra kietos esybės, o tik galimybės, kurios transformuojasi pačioje stebėjimo akimirkoje. Kita vertus, Carlo Gustavo Jungo analitinė psichologija tiria psichikos gelmes, tyrinėdama simbolius, archetipus ir subtilius ryšius, kurie atsiranda iš slaptų pokalbių tarp pasąmonės ir sąmonės. Du pasauliai. Dvi kalbos. Dvi, atrodytų, tolimos pusės. Kvantinė fizika mums pasakoja, kad po makroskopine realybe slypi nematomas galimybių laukas; Jungas mums primena, kad po individualiais mintimis ir emocijomis veikia kolektyvinės struktūros, archetipinės šaknys ir universalios schemos. Abiem atvejais paviršiaus nepakanka: reikia jį peržengti.
Ši knyga gimė su konkrečiu tikslu: pastatyti tiltą. Mentalinį ir konceptualų tiltą, galintį sujungti griežtą mokslo discipliną su simboline psichologijos gelme, sukuriant erdvę, kurioje šios dvi vizijos galėtų dialoguoti neprarandant savo tapatybės.
Ši konvergencija neatsiranda iš bandymo priversti lygiagretiškumą. Ji atsiranda iš istorinio dialogo, kuris susiformavo jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jungas ilgai diskutavo su Wolfgangu Pauliu, vienu iš kvantinės mechanikos tėvų. Paulius, kuris 1945 m. gavo Nobelio premiją, Jungo ieškojo psichologinio vadovo, kad suprastų savo pasikartojančius sapnus gilaus asmeninio krizės laikotarpio metu. Jungas, savo ruožtu, Paulio matematinėje griežtumoje rado pašnekovą, galintį išbandyti jo drąsiausias hipotezes. Jų susitikimai Ciuriche ir laiškai, kuriais jie keitėsi nuo 1932 iki 1958 m., sukūrė retą dialogo tarp mokslo ir giluminės psichologijos pavyzdį. Daugelis mokslo istorikų šiuose laiškuose mato vieną iš pirmųjų rimtų bandymų ištirti sąmonės ir moderniosios fizikos santykį.
Jungas dažnai kalbėjo apie sinchroniškumą, reiškinį, kurį apibūdino kaip reikšmingą sutapimą, kurio negalima paaiškinti paprastais priežasties ir pasekmės dėsniais. Pauli, gerai žinojęs apie subatominės dalelės nenuspėjamą elgesį, laikė sinchroniškumą intuicija, kuri galbūt yra artima dar nežinomam visatos principui. Jungas niekada nereikalavo, kad fizika patvirtintų jo teorijas, bet teigė, kad psichika ir materija turi bendrą struktūrą, kurios mokslas dar nėra iki galo aprašęs.
Šiandien kai kurie teoriniai fizikai, tokie kaip Henry Stapp Jungtinėse Valstijose ar Paavo Pylkkänen Suomijoje, grįžo prie šių klausimų. Jie siūlo modelius, kuriuose sąmonė galėtų elgtis kaip kvantinis laukas, galintis daryti įtaką realybei būdais, kurių negalima redukuoti vien į nervų veiklą. Šios hipotezės turi privalumą, kad atnaujina dialogą, kuris buvo nutrauktas daugelį dešimtmečių. Dialogas, kuris kviečia sąmonę laikyti ne smegenų šalutiniu produktu, o gilesniu reiškiniu, kuris gali kilti iš pagrindinių visatos dėsnių.
Šiame giluminės psichologijos, teorinės fizikos ir proto filosofijos susipynime Jungas ir toliau stebina. Jo įžvalgos, dažnai laikomos pernelyg drąsiomis jo laikmečio moksliniam mąstymui, šiandien atgimsta naujose mokslinių tyrimų srityse.