Kvantinis susietumas ir sinchroniškumas - Jėgos laukai, nelokalumas, ekstrasensorinis suvokimas. Stebinančios kvantinės fizikos savybės. #836710

Daugelį šimtmečių ekstrasensorinis suvokimas, pavyzdžiui, telepatija, pranašystės ir įžvalgumas, buvo laikomi fantazijomis, iliuzijomis ar apgaulingais išradimais.
Tai buvo tiesioginė materialistinio dominavimo moksle ir apriorinio bet kokios tikrovės, kurios negalima patikrinti laboratorijoje, neigimo pasekmė.
Nepaisant to, visi esame turėję paprastų patirčių, pavyzdžiui, keistų sutapimų, nuojautų ar net kitų žmonių minčių ir ketinimų skaitymo. Kad jie nebuvo iliuziniai, įrodo tai, jog dažnai jais pasinaudodavome kasdieniame gyvenime.
Pagaliau pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda mokslinių įrodymų, kad egzistuoja aukštesnio lygio sąmonė, kolektyvinis protas, kuriame gyvena visai žmonijai bendros idėjos ir mintys: psichinis kosmosas, iš kurio galima semtis ir iš kurio gauname signalus ir informaciją.
1980 m. buvo eksperimentiškai patvirtintas kvantinis susietumas, t. y. elementariųjų dalelių savybė bendrauti tarpusavyje neribojant erdvės ir laiko, matmenyje, kuriam negalioja žinomi fizikos dėsniai ir kurį galima palyginti su visuotiniu protu.
Prinstono universitete atlikti Pasaulinio sąmonės projekto eksperimentai neabejotinai įrodė, kad egzistuoja pasaulinė sąmonė, pasirengusi emociškai reaguoti į svarbius žmonijos įvykius.
Šis projektas grindžiamas elektronine įranga, platinama 41 šalyje visuose žemynuose ir galinčia fiksuoti žmonių bendruomenių nuotaikas.
2001 m. rugsėjo 11 d., kai Niujorke buvo įvykdytas teroristinis išpuolis prieš bokštus dvynius, Prinstono universiteto instrumentai užfiksavo labai didelį pasaulio gyventojų jausmų "sielvarto" piką: stebina tai, kad šis emocinis pikas buvo užfiksuotas ne po įvykio, o likus dviem valandoms iki jo.
Šioje knygoje pasakojama apie visus per pastaruosius penkis dešimtmečius gautus graikų filosofo Platono Anima mundi teorijos patvirtinimus, vėliau - apie žinomo psichoterapeuto Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės intuiciją, kol galiausiai buvo galutinai patvirtinta tai, ką numatė kvantinė fizika, t. y. kad egzistuoja nelokalusis lygmuo, kuriame dalelės, net jei jas skiria milžiniški atstumai, žino viską viena apie kitą ir elgiasi taip, tarsi būtų viena.
Ši knyga nėra nei mokslinis, nei filosofinis ar parareliginis tekstas. Autorius yra ilgametę patirtį turintis populiarintojas, gebantis atskleisti svarbiausius net ir labai sudėtingų temų aspektus, sugebantis juos perteikti taip, kad jie būtų suprantami plačiajai visuomenei.
Šios knygos žinia yra ta, kad barjeras, skiriantis materiją ir psichiką, griūva, iš tiesų jis jau sugriuvo.
Nuo visatos, kurios pagrindą sudaro atsitiktinai susikaupusi materija, žmonija neabejotinai juda link naujo tikrovės supratimo būdo, kur materija ir psichika sugyvena ir integruojasi.
Nors klasikinė fizika ir toliau dominuoja mūsų pojūčiais suvokiamame pasaulyje, atsiveria nauji tikrovės lygmenys.
Kvantiniame lygmenyje klasikinė fizika nebegalioja: materija pati savaime negali atlikti savo funkcijos, jai reikia psichinės dimensijos, t. y. dar vieno lygmens, nelokalumo lygmens. Čia visa visata tampa vientisa, sudaryta iš energijos ir informacijos, ir ją koordinuoja harmonijos jėga, be kurios egzistuotų tik chaosas.
Pačiuose slapčiausiuose tikrovės lygmenyse materija negali apsieiti be psichikos, tačiau ir psichika negali egzistuoti be materijos, per kurią galėtų save išreikšti.
Šis suvokimas lydi žmoniją link naujo evoliucinio šuolio, po kurio materialistinis dominavimas pasibaigs.
Prasidės psichikos ir materijos bendradarbiavimo era, kurioje net dabar aptariami ar neigiami reiškiniai, pavyzdžiui, ekstrasensorinis suvokimas, taps įprastu kasdienio gyvenimo paveldu.